NAUJA KNYGA -ŠVENTINĖ DOVANA ARTIMIESIEMS
Šią knygą atminimui apie mano senelių ir prosenelių kunigaikščių Veryhų giminę, kurios pradžia siekia net 13 amžių, taip pat apie buvusią kaimo turizmo sodybą „Verigynė“ Veryhų žemėje Lekėčiuose dovanoju savo ir mylimos žmonos Irenos giminei ir artimiesiems. Eduardas.
KURŠĖNŲ KRAŠTO ŽMONES
Knygoje paminėtas ir Ediardas Jonas Monkevičius, gimęs ir augęs KURŠĖNUOSE, Pavenčių gyvenvietėje (Šiaulių savivaldybė)
Arbata su trupučiu vilties
Antanas Šimkus
ARBATA SU TRUPUČIU VILTIES – Bernardinai. Lt –
Pagaliau atsigersiu šiltos arbatos. Su medumi, kurio gavau dovanų rudens pradžioje. Mėgstu saldų gyvenimą. Dolce vita.
Pastarosiomis savaitėmis nebuvo kada net arbatai. Pasaulis visu pajėgumu ėjo iš proto. Netgi įrodė, kad kažkur iš jo gali išsiplėšti. Klausimas tik, ar kas nors supranta – kur?
Puodelis garuoja, kažkada jį brolis parvežė iš svečios šalies – ant sienelių nupieštas miestas, rodos, kūrena tingius kaminėlius, artėja žiema…
Tiesa, primena tas garas ir kitus vaizdus – Artimieji Rytai, Ukraina – nesibaigiantis pragaro katilų kurstymas, velniava visu pajėgumu.
Toje šalyje, iš kurios brolis parvežė puodelį, neseniai vyko rinkimai. Panašu, kad po kurio laiko ten vėl bus garbinama jėga, gebanti konsoliduoti savo piliečius vos ne prievarta.
Keistai nutinka – demokratiniu būdu dažnai žmonės savo noru atveda į valdžią tuos, kurie iš esmės nekenčia tos demokratijos.
Nelabai suprantu, nepajėgiu suprasti… Tenka tapatintis su menko protelio meškiuku šioje didžiųjų įvykių epochoje.
Nebūna taip, kad niekaip nebūtų. Visiška tiesa. Būna kaip nors ar bent nors kaip. Tačiau gyvenimo nuėjus pusę kelio be karų, didžiąją dalį jaunystės girdėjus, kad istorija baigėsi, karai – taip pat, ir taika visiems namams, nėra paprasta suvokti – niekas nesibaigė, ir panašu, kad artimiausiu metu nesibaigs.
Ir ta saldi arbata yra tik laikina prabanga. Ja galiu džiaugtis panašiai, kaip džiaugiasi maratonininkas, gavęs vandens troškuliui numalšinti pakelės stotelėje. O paskui – vėl distancija, vėl ilgi kilometrai.
Ką dar galima būtų pasakyti? Paprastas pasaulis tapo sudėtinga vieta.
Kartais nuo to tiesiog pervargsti. Nebegali numatyti, matyti nei savo, nei artimųjų likimų, baimė ir drebėjimas išstumia viską iš stebėjimo lauko, lieka tik neaiškūs siluetai, šešėliai, būsimasis laikas būtajame, esamasis dažninis ir pritilusi tariamoji nuosaka, po jos žodžiais – pauzė, gūžtelėjimas pečiais, tamsa už lango… Norisi trauktis į sapną, jo upę, tyliai nešančią tave, mus visus…
Kažkaip ir nepastebėjau, kada taip atitolome, išsiirstėme į skirtingus krantus, o gal ir visada juose buvome, tik sapnavome, kad esame kartu, vienos nuomonės, bendros patirties.
Nebesutariame dėl elementariausių dalykų – stebime siūlomus pasaulio vaizdus, žiūrime, tikime ir kartu netikime… Nuo įtampos įsiskausta net išmintingiausia galva, nuvargsta širdis, spurdanti krūtinėje tarsi užspeistas balandis.
Kiek galima tylomis ir garsiai prašyti, melsti santarvės? Ir ne tik pasaulyje. Jame svarbu, bet dar svarbiau – savyje. Be vidinės ramybės nieko nebus. O kaip ir kur ją surasti? Sėdėti ant upės kranto ir laukti? O pro kurį pašalį praplauks?
Pamenu senas fotografijas, kuriose matyti palei upės krantą plukdyti paruošti sieliai. Ilgą laiką, išgirdęs šį žodį, manydavau, kad „sieliai“ kažkuo giminiški sieloms. Man patikdavo įsivaizduoti, kaip jos, tos sielos, plaukia, atspindėdamos pakrantės medžių šakas, kartais saulę ar mėnulį, bet dažniausiai – debesis. Ir jeigu ilgiau į tą reginį žvelgsi, įgysi ramybę. Tą, kurią suteikia malonė. Tas, kuris sukūrė šį vaizdą, vaizdinį, ir mane, žvelgiantį į visa tai.
Dažnai surukusį, nedėkingą, norintį skųstis, dejuoti, verkšlenti… O vis dėlto iš to akivaro kartais ištraukia aplankęs suvokimas: na, negalėjo visa tai būti sutverta kaip piktas pokštas, ne… Praeis ir tie karai, praeis, nutekės…
Dar gurkšnis arbatos, dar… Šiluma įsupa į jaukesnių minčių kailinius, būsimąsias svajones – kai užaugs vaikai, tada… Kai sodas kvepės obuoliais… Kai skaitysiu knygas savo malonumui… Kai galėsiu vėl ramiai gėrėtis vėjo ošimu pušų viršūnėse…
Taip, žinau, nelabai daug šansų, kad visos tos arbatinės viltys išsipildys. Bet juk tam jos ir yra – kad palaikytų šiandien, na o rytoj… Rytojus pats ateis, pats pasakys, kuo pasaldinti arbatą.
Mintys apie laimę
Pritariu gerb. profesoriaus A. Skurvydo mintims apie laimę ir pasidalinu savo mintimis. Žmogus yra laimingas ir tuomet, kai gali maloniai bendrauti su savo tėvais, sutuoktiniu, vaikais, draugais ir artimaisiais, dalintis sėkme ir rūpesčiais, padėti vieni kitiems kuo gali, mylėti ir džiaugtis gyvenimu. Tai taip pat yra didelė laimė. Pažvelkite į senolius susikabinusius už parankių ir vaikščiojančius jūros pakrante-jie yra laimingi, kad yra sveiki ir turi vienas kitą. Arba į būrį vaikų ir vaikaičių sulaukusių senolių-jie taip pat laimingi kad gali džiaugtis vieni kitais. Laimingos yra ir tos jaunos poros kurios džiaugiasi abipuse meile ir pagarba, savo mažylių juoku ir išdaigomis. Laimingas yra ir vienišas žmogus, kuris turi galimybę įprasminti save veikloje ir kūryboje, bendrauti su kitais žmonėmis. Pasirodo kiek nedaug kartais reikia dėl pilnos laimės. Taigi laimė tai dvasinė žmogaus būdena teikianti jam euforiją ir gyvenimo džiaugsmą.
“
„Visą šį ankstyvą rytmetį mąstau apie mūsų vienos baigiamos rengti publikacijos „generalinę“ išvadą. Ištyrėm daugiau nei tūkstantį saugusių Žmonių. Pagrindinis tyrimo klausimas: nuo ko tvirčiausiai priklauso Žmonių laimė (subjektyvus savo laimingumo vertinimas). Labai daug įvairų veiksnių ištyrėme – nuo sveikos gyvensenos stiliaus bei kūno masės indekso iki charakterio tipo, emocinio intelekto, streso, subjektyvios savijautos profilio, gyvenimo svarbiausių dalykų (vertybių), patirtų patyčių ir smurto vaikystėje ir dar daug kitų rodiklų.
Visą rytmetį ieškau „vieno sakinio apibendrinimo“, kad jis būtų ir originalus, ir įdomus, ir suprantamas. O tai man nemažas iššūkis.
Šiai minutei apibendrinimas yra toks.
„Žmonių suvokiama laimė yra daug daugiau, nei vien tik sveikas gyvenimo stilius (fizinis aktyvumas, sveika mityba, pilnavertis miegas, nerūkymas ir alkoholio nevartojimas), antsvorio neturėjimas, malonios emocijos, pinigų kiekis ir/ar geras išsilavinimas bei kiti „tardiciniai rodikliai“, pavyzdžiui, loginis protas ir/ar empatiškumas. Kad Žmonės jaustųsi laimingi yra daug svarbiau, kad jie gebėtų valdyti savo emocijas, siektų savęs nuolatinio tobulinimo, būtų gyvybingais, energingais bei atsparūs viso gyvenimo stresams, nelaimėms. O tam pasiekti reikia pastangų, kurios ne visados būna malonios. Dažnai laimingų Žmonių gyvenimą lydi ir nuovargis, ir problemos, ir neaiškumas jų galvoje“.
1
Komentuoti
Prasmingos mintys.
NAUJA AUTORIAUS MONOGRAFIJA
PRIGIMTINĖ TEISĖ IR ŽEMĖ.ISTORIJA IR DABARTIS
Mokslo ir enciklopedijų leidybos centras (MELC)
Pristatome socialinių mokslų daktaro Eduardo Monkevičiaus monografiją „Prigimtinė teisė ir žemė: istorija ir dabartis“. Joje pirmą kartą apžvelgti ir apibendrinti idėjų bei teorijų apie prigimtinės teisės kilmę ir istorinę raidą bendrieji bruožai, tradicijų tęstinumas nuo Antikos laikų iki dabarties. Autorius išdėstė savo požiūrį siekdamas atsakyti į šiuos probleminius klausimus: kas yra žmogaus prigimtis ir kaip iš jos susiformavo prigimtinė teisė, koks jos turinys, santykis su paprotine teise, su modernistinėmis pažiūromis ir pozityviąja teise; koks yra prigimtinės teisės ir žemės bei gamtinės aplinkos tarpusavio ryšys ir priklausomybė; ar žemės ir gamtinės aplinkos santykių teisinis reguliavimas ir teismų praktika garantuoja realų visapusišką prigimtinių žmogaus teisių, laisvių ir pareigų įgyvendinimą
Galima įsigyti Internetu: https://www.melc. arba https://www.knygos.lt
Plačiau: https://www.melc.lt/…/978-prigimtine-teise-ir-zeme…
Lietuvos teisininkų draugijos Kauno skyriaus susirinkime 2022 m. birželio 2 d. buvo pristatyta Eduardo Monkevičiaus monografija „PRIGIMTINĖ TEISĖ IR ŽEMĖ. ISTORIJA IR DABARTIS“, (Vilnius: MELC, 2022 m.), skirta Draugijos įkūrimo 100-mečiui paminėti. Autorius informavo apie monografijos tikslus, uždavinius problemų aktualumą ir sprendimų galimybes praktikoje, atsakė į klausimus. Draugijos nariai šiltai sutiko pristatymą, palinkėjo autoriui sveikatos ir tolimesnės kūrybinės sėkmės.
ŠVENTINIAI SVEIKINIMAI IR LINKĖJIMAI
Prasmingo ir jaukaus Šv. Kalėdų ir Naujųjų 2022 metų laukimo. Džiaukimės šventėmis ir kiekviena gyvenimo akimirka, nes nežinome , kada ji baigsis. Užverskime nesantaikos, pykčio ir susipriešinimo puslapį. Dalinkimės džiaugsmu ir gyvenimo optimizmu su šeimos nariais, giminėmis, draugais ir kitais žmonėmis, linkėdami jiems taikos ir ramybės.
PATYČIOS LIETUVOJE
STRAIPSNIO „PATYČIOS LIETUVOJE“ KOMENTARAS
Pagarba gerb. kolegai prof. dr. Ignui Vėgėlei už drąsias ir prasmingas mintis ir idėjas ginant prigimtines ir konstitucines žmogaus teises ir laisves. Linkiu daug ištvermės ir sėkmės šioje kilnioje ir be galo svarbioje veikloje. Patyčios, kito asmens įžeidinėjimai ir pažeminimai yra išties globali žmogaus teisių, garbės ir orumo pažeidimų problema, kurią išspręsti yra gana problematiška. Visais visuomenės raidos periodais buvo yra ir bus žmonių kurie tik tokiu būdu gali save išreikšti ir susireikšminti, nes nieko daugiau nemoka ir nesugeba. Tokiems žmonėms yra svetimos moralinės dorovinės vertybės, jie jų paprasčiausiai nepripažįsta. Jie visuomet jaučiasi teisūs, pripažįsta tik savo tiesą ir jokie argumentai jų negali įtikinti pakeisti savo nuomonę. Blogiausia, kad tai persiduoda jaunimui-ateities kartoms. Dėl to tokių žmonių paviešinimas ir demaskavimas, taip pat ir teisinio reguliavimo tobulinimas gali padėti bent iš dalies išspręsti šią problemą.
Ignas Vėgėlė „Patyčios Lietuvoje“
Tokio masto, kokio dar nėra buvę. Jau spėjome įprasti, kad socialiniuose tinkluose vieni iš kitų tyčiojasi pasiskiepiję ir nesiskiepiję.