APIE  ŠEIMOS  IR PARTNERYSTĖS SAMPRATĄ

Kauno arkivyskupas metropolitas dr. Kęstutis Kėvalas

( Kopija )

Pastaruoju metu Katalikų Bažnyčiai nerimą kelia naujos teisėkūros iniciatyvos. Ypatingai – siūlymas įteisinti partnerystę, kuris neabejotinai keistų prigimtinę šeimos sampratą. Tad kokia yra prigimtinės šeimos samprata? Kodėl jai, priėmus partnerystės įstatymą, kiltų grėsmė? Galiausiai, koks sprendimo būdas galėtų pasiekti susitarimą su partnerystės įstatymo šalininkais?

Santuokos prigimtis

„Krikščioniškasis tikėjimas mums nuolat primena, kad Dangaus Tėvo meilės dėka esame sukurti ir pašaukti gyventi tapdami jo meilės bendradarbiais pasaulyje. O tai labiausiai atsiskleidžia dovanojant kitam žmogui gyvenimą. Turbūt neatsitiktinai pirmasis Dievo įsakymas, nuskambėjęs Šventajame Rašte, yra užrašytas Pradžios knygos 1 skyriuje: „Būkite vaisingi ir dauginkitės, pripildykite žemę ir valdykite ją!“ (Pr 1, 28).“ – teigė Kauno arkivyskupas metropolitas dr. Kęstutis Kėvalas.

Reikia atkreipti dėmesį, kad Jėzaus mokymas vyro ir moters santuokos atžvilgiu buvo radikalus, nustebinęs net artimiausius jo bičiulius apaštalus. . Dievo Sūnus primena originalų Dievo planą žmogui, sakydamas: „O nuo sutvėrimo pradžios Dievas sukūrė juos kaip vyrą ir moterį. Štai kodėl vyras paliks savo tėvą ir motiną ir glausis prie žmonos, ir du taps vienu kūnu“ (Mk 10, 6–7). Pasak ark. K. Kėvalo, šiandien Jėzaus mokymas apie santuokos prigimtį yra ypatingai svarbus, nes tai:

1. Vyro ir moters teisių apsauga primenant jų lygiavertiškumą prieš Dievą ir įstatymą.
   2. Vaikų apsauga užtikrinant jiems teisę augti motinos ir tėvo aplinkoje.
   3. Visuomenės apsauga nuo neatsakingo naudojimosi lytiškumo dovana.

Sekimas Jėzaus mokymu ne tik įgalina žmones gyventi pagal savo prigimtį, bet taip pat ir juos apsaugo. Tuo tarpu prigimties neigimas turi atitinkamas pasekmes: „Jei ši galia tvarkoma aistros, o ne atsakingo proto, tai šeimos yra griaunamos, vaikai traumuojami, valstybė turi perimti vienišų vaikų ir motinų globą, pagaliau griaunama emocinė ir psichologinė sveikata, kuri taip reikalinga kūrybingam darbui, asmens ir visuomenės klestėjimui.“ – sakė ark. Kęstutis Kėvalas.

Nerimą kelianti lietuvių tautos ateitis

Kauno arkivyskupas pastebėjo, kad per nuo atkurtosios Nepriklausomybės pradžios Lietuvos gyventojų skaičius reikšmingai sumažėjo. Jeigu prieš 30-metį čia gyveno 3,7 mln. gyventojų, šiandien šis skaičius siekia vos 3 mln. Praėjusiais 2020 metais suminis gimstamumo rodiklis buvo 1,48 vaiko vienai moteriai, o demografinei pusiausvyrai, užtikrinant kartų kartą, šis rodiklis turėtų būti bent 2,1. Lietuvos situacija atspindi ir tai, kas vyksta visoje Europoje. Yra paskaičiuota, kad jei išliks tokia tendencija, kaip yra šiandien, iš 452–455 mln. Europos Sąjungos gyventojų (2000–2005 m. duomenimis) 2300 metais liks tik 59 milijonai. Pusė Europos šalių praras 95 proc. populiacijos. Tokios šalys kaip Prancūzija, Vokietija, Italija, Didžioji Britanija nustos egzistavusios. Deja, toks pat likimas laukia ir Lietuvos, kas ją, dėl jos mažumo, ištiks dar greičiau. Mūsų kultūroje, pasaulėžiūroje ir visuomenės gyvenime turi įvykti kažkas radikaliai skirtingo, kad šiandien nusistovėjusios tendencijos būtų pakeistos naujomis visuomenės vystymosi paradigmomis.“, – pažymėjo ark. K. Kėvalas.

Galėtume klausti – tad ką turime daryti? Kokie pokyčiai turėtų įvykti visuomenės gyvenime? Arkivyskupas cituoja filosofo prof. Peterio Krefto knygos „Kaip sunaikinti Vakarų civilizaciją ir kitos idėjos iš kultūrinės bedugnės“ žodžius: „vienintelis būtiniausias dalykas, kurį piliečiai gali padaryti, kad išgelbėtų savo civilizaciją visais laikais, visose vietose ir visose kultūrose, nesvarbu, ar jos geros, ar blogos, religingos ar nereligingos, senovinės ar šiuolaikinės, – tai susilaukti vaikų. Jei neturėsite vaikų, jūsų civilizacija nustos egzistuoti.

Prieš būdamas geras ar blogas, religingas ar nereligingas, turite egzistuoti. Taigi vaikų turėjimas yra racionaliausias dalykas, kurį galime padaryti… Vaikų turėjimas yra vienintelis dosniausias, labdaringiausias, meiliausias, nesavanaudiškiausias, švenčiausias krikščioniškas veiksmas, kurį visuomenė gali atlikti sau. Tai savęs dovanojimo aktas, o pirmiausia, ką tėvai dovanoja, yra pirmiausia tai, ką tėvai turi, – tai yra egzistencija.“ Visgi, kyla klausimas, ar šeima kaip vyro ir moters sąjunga tebėra pamatinė visuomenės vertybė?

Krikščionybė pabrėžia: gyvename ne tik sau

Remiantis įvairių tyrimų duomenimis, tikinčiųjų poros dažniau yra linkę įteisinti savo santykius santuoka, turėti gausesnes šeimas. Taip pat, anot ark. K. Kėvalo, „Tėvai taip pat mini didelę Bažnyčios svarbą kaip pagalbą perduodant savo vaikams moralines vertybes. Krikščionių tėvų motyvacija turėti vaikų yra daug stipresnė, nei jų bendraamžių agnostikų“. Kodėl? Tikėjimas leidžia žmogui suprasti, kad jis gyvena ne sau, o gyvenimo tikslas nėra asmeniniai pasiekimai, bet atsiliepimas į pašaukimą To, kuris mus sukūrė. O stabilūs santykiai, santuoka, troškimas turėti vaikų ir yra tai, kam vyras ir moteris yra šaukiami. Visgi, šiandienos pasaulis diktuoja priešingus dalykus. Iškeliama autonomijos ir savęs realizacijos šeimoje svarba, o siekis sukurti savęs dovanojimo kitam santykį ir susilaukti vaikų tarytum nustumiami į antrą planą. „Autonomijos dvasia ir santuokos bei šeimos gyvenimo priklausomybė yra visiškos priešingybės. Šiuolaikinės reprodukcinės technologijos, kurios paskatino seksualinę revoliuciją, surogatinę motinystę, homoseksualių asmenų santuokas ir vienalyčių šeimų gausėjimą, rodo autonomijos idealo įsigalėjimą. Autonomijos principą santuokoje norima įtvirtinti ir įstatymais, kuriuose emocinis prieraišumas tampa pagrindiniu kriterijumi, kas gali kurti šeimą.“ – pažymėjo Kauno arkivyskupas.

Pasak jo, nauju požiūriu į santuoką norima kurti naują žmonijos viziją, kurioje tikrovės vertinimui svarbiausi tampa nebe prigimtiniai dalykai, bet asmens autonomija. O tokiu būdu atveriami keliai daugpatystei, žmogaus klonavimui, lyties pasirinkimui, natūralių lyčių skirtumų naikinimui ir kt. Visa tai, kaip teigiama – vardan „lygių teisių“ ir „vakarietiškų vertybių“.

Vakarų valstybės kerta šaką, ant kurios sėdi

Arkivyskupas K. Kėvalas taip pat priminė vadinamąjį „Böckenfördo paradoksą“. Dar 1967-aisiais žymus vokiečių teisės mokslininkas ir konstitucinės teisės ekspertas Ernstas Wolfgangas Böckenfördas atkreipė dėmesį, kad šiuolaikinė, sekuriali konstitucinė valstybė negali savo piliečiams ir primesti tam tikras vertybes ar pasaulėžiūrą, ir išlaikyti liberalizmą, kuriuo ji remiasi. Mokslininko teigimu, visuomenę vis labiau formuojant negailestingiems, egoistiniams bei materialiems interesams būtų naivu tikėtis, kad pagrindinės bendražmogiškosios vertybės ir dorybės bus išsaugotos.

„Taigi, Böckenfördas kalba tiesiai – sekuliari valstybė remiasi į kažką, be ko ji negali išlikti, tačiau kurio pagrindo negali užtikrinti. Gerai suprantame, kad šiandienos Vakarų valstybės dar laikosi iš krikščioniškojo paveldo palūkanų, kurias, deja, ji pati vis mažiau saugo, taip tarsi „kirsdama šaką, ant kurios sėdi“. Dauguma žmonių dar laikosi tradicinių moralinių nuostatų, nors ir nebūtinai sąmoningai, iš paveldėtos prosenelių ir tėvų tradicijos praktikuodami dorybes, be kurių laisva visuomenė neišlieka. Tačiau ar ilgai galėsime taip tęsti, jei valstybė, visuomenė, žiniasklaida ir populiarioji kultūra nepalaikys moralės dėsnių ir dorybės sampratų, kuriomis vis dėlto ir paremta visa Vakarų civilizacija?“ – svarstė ark. K. Kėvalas.

Pasak jo, nors Lietuvos sprendimas priimti krikštą leido „perimti ir geriausią Europos – krikščioniškąją pasaulėžiūrą“, o po Nepriklausomybės paskelbimo (1918 m.) ir jos atkūrimo (1990 m.) Lietuva ieškojo ryšių su Europos valstybėmis, šiuo metu situacija neramina. Akivaizdu, kad krikščioniškasis Europos pamatas aižėja ir puikūs to pavyzdžiai – besikeičiančios šeimos, santuokos sampratos bei naujai interpretuojamas žmogaus lytiškumas.

Partnerystės įstatymas – grėsmė prigimtinės šeimos sampratai

Teiginys, kad „šeima yra visuomenės ir valstybės pagrindas“ nėra viso labo skambus šūkis, tai – Lietuvos Respublikos Konstitucijos 38 straipsnio dalis. Juo taip pat pažymima, kad „valstybė saugo ir globoja šeimą, motinystę, tėvystę ir vaikystę“, taip įtvirtinama prigimtinės šeimos samprata.

Visgi, pastaruoju metu „Lietuvos šeimos teisei metamas iššūkis papildyti šeimos teisę partnerystės samprata, kas iš esmės reiškia pačios prigimtinės šeimos sampratos panaikinimą. Juk jei šeima nėra grįsta lyčių papildomumo principu bei gyvybės pratęsimo sąlyga, tai jos prigimtinė žymė ištrinama. Taip atveriamas kelias šeimą apibrėžti tik bendru susitarimu, kas potencialiai reiškia bet kokią žmonių sąjungą.“ – teigė ark. K. Kėvalas.

Tačiau ar turime galimybę rinktis? Arkivyskupas kaip sprendimo būdą siūlo įteisinti bendro gyvenimo institutą. Šį gyvenimo formos pasirinkimą nesaistytų asmenų lytis ir jų skaičius. Tai reiškia, kad tokiu būdu galėtų būti išspręstas vienalyčių partnerysčių klausimas, o taip pat ir galimybė įteisinti savo santykius tiems, kurie nenori prisiimti santuokinio įsipareigojimo. Be to, bendro gyvenimo institutas suteiktų asmenims garantijas bendro turto, paveldėjimo ir atstovavimo teisių atžvilgiu. Kitaip tariant, tokiu būdu ši institucija nekonkuruotų su šeimos ir santuokos sampratomis, tačiau būtų kaip atskira gyvenimo kartu forma.

Kodėl partnerystė negali tapti šeimos sampratos dalimi?

Jeigu partnerystė būtų prilyginta santuokai ir atitinkamai įgautų panašias teisines sąlygas, tai skatintų didesnį partnerystės pasirinkimą. O pastarasis yra mažiau saistantis ir įpareigojantis nei santuoka. Nors teigiama, kad priėmus partnerystės įstatymą partnerystės ir šeimos sampratos nebus niveliuojamos, tačiau, pasak ark. K. Kėvalo, kitų valstybių patirtis liudija kitaip. Akivaizdu, kad valstybėse, kuriose buvo priimtas partnerystės įstatymas, galiausiai partnerystė ir santuoka teisiškai sulyginamos.

„Šiandien galime drąsiai tarti, kad Lietuvos tautos ateitis didžia dalimi priklausys nuo to, kokią šeimos sampratą pasirinksime. Krikščioniškoji pasaulėžiūra skatina į tėvystę ir motinystę žvelgti kaip į bendrystę su Kūrėju, o į santuoką – kaip į sandorą tarp vyro ir moters. Ji yra tautos lopšys ir išlikimo priežastis. Krikščioniškasis tikėjimas suteikia savęs dovanojimo ir aukojimo motyvaciją, kurios joks įstatymas negali žmogui suteikti.

Turime galimybę išspręsti iškilusį partnerystės klausimą susitarimo dėl bendro gyvenimo įstatymu. Tačiau ar užteks jėgų, drąsos ir motyvacijos pasinaudoti šiuo sprendimu išsaugant ir Lietuvos Respublikos Konstitucijos principus, ir mūsų tautos ateities perspektyvas?“ – svarstė Kauno arkivyskupas metropolitas K. Kėvalas ir teigė besitikintis, kad Lietuva taps pavyzdžiu kitoms valstybėms, kaip padėti kartu norintiems gyventi žmonėms ir kartu išsaugoti šeimos bei santuokos sampratas.

Straipsnis parengtas pagal ark. dr. Kęstučio Kėvalo pranešimą, skaitytą rugsėjo 6 d. vykusioje konferencijoje „Šeima – visuomenės ir valstybės pagrindas. Sutarimo link“.

Užsakymo nr.: PT_88171729

Delfi, 2021m. rugsėjo 13 d.