Pagaliau atsigersiu šiltos arbatos. Su medumi, kurio gavau dovanų rudens pradžioje. Mėgstu saldų gyvenimą. Dolce vita.

Pastarosiomis savaitėmis nebuvo kada net arbatai. Pasaulis visu pajėgumu ėjo iš proto. Netgi įrodė, kad kažkur iš jo gali išsiplėšti. Klausimas tik, ar kas nors supranta – kur?

Puodelis garuoja, kažkada jį brolis parvežė iš svečios šalies – ant sienelių nupieštas miestas, rodos, kūrena tingius kaminėlius, artėja žiema…

Tiesa, primena tas garas ir kitus vaizdus – Artimieji Rytai, Ukraina – nesibaigiantis pragaro katilų kurstymas, velniava visu pajėgumu.

Toje šalyje, iš kurios brolis parvežė puodelį, neseniai vyko rinkimai. Panašu, kad po kurio laiko ten vėl bus garbinama jėga, gebanti konsoliduoti savo piliečius vos ne prievarta.

Keistai nutinka – demokratiniu būdu dažnai žmonės savo noru atveda į valdžią tuos, kurie iš esmės nekenčia tos demokratijos.

Nelabai suprantu, nepajėgiu suprasti… Tenka tapatintis su menko protelio meškiuku šioje didžiųjų įvykių epochoje.

Nebūna taip, kad niekaip nebūtų. Visiška tiesa. Būna kaip nors ar bent nors kaip. Tačiau gyvenimo nuėjus pusę kelio be karų, didžiąją dalį jaunystės girdėjus, kad istorija baigėsi, karai – taip pat, ir taika visiems namams, nėra paprasta suvokti – niekas nesibaigė, ir panašu, kad artimiausiu metu nesibaigs.

Ir ta saldi arbata yra tik laikina prabanga. Ja galiu džiaugtis panašiai, kaip džiaugiasi maratonininkas, gavęs vandens troškuliui numalšinti pakelės stotelėje. O paskui – vėl distancija, vėl ilgi kilometrai.

Ką dar galima būtų pasakyti? Paprastas pasaulis tapo sudėtinga vieta.

Kartais nuo to tiesiog pervargsti. Nebegali numatyti, matyti nei savo, nei artimųjų likimų, baimė ir drebėjimas išstumia viską iš stebėjimo lauko, lieka tik neaiškūs siluetai, šešėliai, būsimasis laikas būtajame, esamasis dažninis ir pritilusi tariamoji nuosaka, po jos žodžiais – pauzė, gūžtelėjimas pečiais, tamsa už lango… Norisi trauktis į sapną, jo upę, tyliai nešančią tave, mus visus…

Kažkaip ir nepastebėjau, kada taip atitolome, išsiirstėme į skirtingus krantus, o gal ir visada juose buvome, tik sapnavome, kad esame kartu, vienos nuomonės, bendros patirties.

Nebesutariame dėl elementariausių dalykų – stebime siūlomus pasaulio vaizdus, žiūrime, tikime ir kartu netikime… Nuo įtampos įsiskausta net išmintingiausia galva, nuvargsta širdis, spurdanti krūtinėje tarsi užspeistas balandis.

Kiek galima tylomis ir garsiai prašyti, melsti santarvės? Ir ne tik pasaulyje. Jame svarbu, bet dar svarbiau – savyje. Be vidinės ramybės nieko nebus. O kaip ir kur ją surasti? Sėdėti ant upės kranto ir laukti? O pro kurį pašalį praplauks?

Pamenu senas fotografijas, kuriose matyti palei upės krantą plukdyti paruošti sieliai. Ilgą laiką, išgirdęs šį žodį, manydavau, kad „sieliai“ kažkuo giminiški sieloms. Man patikdavo įsivaizduoti, kaip jos, tos sielos, plaukia, atspindėdamos pakrantės medžių šakas, kartais saulę ar mėnulį, bet dažniausiai – debesis. Ir jeigu ilgiau į tą reginį žvelgsi, įgysi ramybę. Tą, kurią suteikia malonė. Tas, kuris sukūrė šį vaizdą, vaizdinį, ir mane, žvelgiantį į visa tai.

Dažnai surukusį, nedėkingą, norintį skųstis, dejuoti, verkšlenti… O vis dėlto iš to akivaro kartais ištraukia aplankęs suvokimas: na, negalėjo visa tai būti sutverta kaip piktas pokštas, ne… Praeis ir tie karai, praeis, nutekės…

Dar gurkšnis arbatos, dar… Šiluma įsupa į jaukesnių minčių kailinius, būsimąsias svajones – kai užaugs vaikai, tada… Kai sodas kvepės obuoliais… Kai skaitysiu knygas savo malonumui… Kai galėsiu vėl ramiai gėrėtis vėjo ošimu pušų viršūnėse…

Taip, žinau, nelabai daug šansų, kad visos tos arbatinės viltys išsipildys. Bet juk tam jos ir yra – kad palaikytų šiandien, na o rytoj… Rytojus pats ateis, pats pasakys, kuo pasaldinti arbatą.