Gegužės 3 Konstitucija. Jan Matejko    

Pirmoji Europoje-1791 m. Gegužės 3-iosios Konstitucija.

2021 metais Lietuva ir Lenkija mini Abiejų Tautų Respublikos 1791 m. Gegužės 3-iosios Konstitucijos ir Tarpusavio įžado akto 230-ąsias metines. Atsižvelgdamas į šią sukaktį, 2020 m. gegužės 21 d. Lietuvos Respublikos Seimas priėmė nutarimą, kuriuo 2021 metus paskelbė Abiejų Tautų Respublikos Gegužės 3-iosios Konstitucijos ir Tarpusavio įžado metais. 1791 m. Gegužės 3-iosios Konstitucija buvo pirmoji parlamentiniu būdu priimta rašytinė konstitucija Europoje ir antroji rašytinė konstitucija pasaulyje – iškilus Apšvietos epochos teisės paminklas. Prof. Mečislovas Jučas taip įvertino 1791 m. Gegužės 3-iosios Konstitucijos ir Ketverių metų seimo reformų laikotarpį: „Konstitucija parodė galingą valstybės reformatorių mintį, jų patriotizmą ir pilietinį požiūrį į valstybės likimą. Konstitucija yra ir mūsų protėvių atlikta gili istorinė pamoka, Respublikos simbolis, netgi testamentas ateinančioms kartoms. Lietuva, jos miestai bei miesteliai ir netgi kaimas dar ilgai gyveno Gegužės 3 d. konstitucijos dvasia ir tai parodė savo dažnomis peticijomis caro valdžiai. Gegužės 3-sios konstitucija (https://www.lrs.lt.>sip>portal ).   Skaityti daugiau-ISTORINĖ ĮŽVALGA

ISTORINĖ ĮŽVALGA.

Svarbiausias to laikotarpio istorinis įvykis Europoje buvo naujos ATR Konstitucijos priėmimas, kurią Seimas priėmė 1791 m. gegužės 3 d. Konstitucija įtvirtino pagrindinius reformų ir  valstybės santvarkos organizavimo principus, pakeitė valstybės politinę struktūrą, patvirtintos bajorų, miestiečių ir laisvųjų valstiečių teisės bei privilegijos. Panaikintas karalių rinkimas, įvesta paveldima konstitucinė monarchija. Panaikinta bajorų veto teisė, Seime klausimai buvo sprendžiami balsų dauguma. Valstybės aukščiausioji valdžia pirmą kartą istorijoje suskirstyta į įstatymų leidžiamąją (Seimas) , vykdomąją ir teisminę. 1791 m. spalio 20 d. Seimas priėmė „Abiejų tautų savitarpio garantijos įstatymą“, kuriuo buvo įteisintas LDK, kaip lygiateisės Lenkijos partnerės federacinėje valstybėje statusas, nustatytas lygus LDK ir Lenkijos narių  skaičius ir lygios teisės bendrose centrinės valdžios institucijose. Sėkmingai vykdyti Ketverių metų Seimo  reformas buvo galima dėl pasikeitusios to meto geopolitinės padėties ir jėgų santykio  Europoje. 1787 m. prasidėjo Rusijos-Turkijos karas , todėl Rusija buvo priversta išvesti savo kariuomenę iš ATR teritorijos ir negalėjo  taip grubiai kištis į jos vidaus reikalus. Karui pasibaigus Rusijos   pergale, 1792 m. buvo sudaryta taikos sutartis ir Rusija vėl pradėjo  telkti savo kariuomenę ATR pasienyje, ieškojo progos, kaip vėl įvesti savo kariuomenę į ATR teritoriją  ir kištis į jos valdymą. Tokia proga atsirado, kai reformų ir Gegužės 3-sios Konstitucijos priešininkai susijungė į Targovicos (Ukraina) konfederaciją ir paprašė Rusijos paramos. Konfederacijos iniciatoriai buvo generolas F.Potockis, etmonai S.Ževuckis, F.K Branickis ir kiti lenkų didikai, viso 14 didikų. Jie reikalavo grąžinti panaikintas privilegijas ir iki reformų  buvusią valstybės santvarką. Konfederatai, tarpininkaujant Rusijai 1792 m. balandžio 27 d. pasirašė Targovicos konfederacijos manifestą, o po mėnesio Rusijos kariuomenė,  nepaskelbusi karo, keturiose vietose peržengė ATR sieną. Nesulaukusi rimtesnio  pasipriešinimo Rusijos kariuomenė be mūšio užėmė Kauną, Vilnių, vėliau Varšuvą ir kitas teritorijas. Rusijos okupuotose teritorijose valdžia atiteko Targovicos konfederatams, kurių vadovu tapo LDK kancleris A. Sapiega. Karalius Stanislovas Augustas, nusivylęs savo kariuomenės galimybėmis priešintis  ir nesulaukęs pagalbos iš užsienio, pripažino konfederatų valdžią. Targovicos konfederacija ir Rusijos kariuomenės įvedimas sudarė sąlygas įvykdyti antrąjį ATR teritorijos padalijimą. 1793 m. sausio 23 d. Rusija su Prūsija sudarė sutartį antrą kartą pasidalyti ATR teritoriją. Austrija tame padalijime nedalyvavo, nes tuo metu kariavo su Prancūzija. Tais pačiais metais ATR buvo priversta pasirašyti traktatą su Rusija, pagal kurį jai atiteko Minsko, Kijevo, Braclavo ir Podolės vaivadijos, taip pat dalis Vilniaus, Naugarduko, Bresto ir Volynės vaivadijų. Su Prūsija priverstinai pasirašyta sutartimi jai atiteko Vakarinės Lenkijos žemės: Gdanskas ir Torūnė, Gniezno, Poznanės ir kt. žemės, taip pat dalis Krokuvos ir Mozūrijos vaivadijų. ATR neteko apie 50 procentų savo teritorijos ir tapo dar labiau priklausoma nuo užsienio valstybių. Siekdama įteisinti II ATR teritorijos padalijimą ir priversti ją sudaryti naują sąjungos  ir garantijos su Rusija sutartį,  imperatorė Jekaterina II pareikalavo sušaukti ATR Seimą. Paskutinis ATR seimas Rusijos okupacijos sąlygomis posėdžiavo Gardine 1793 m. birželio-lapkričio mėnesiais. Pradžioje dauguma Seimo narių protestavo prieš ATR teritorijos padalijimą ir naujas sąjungos su  Prūsija ir Rusija sutartis, tačiau Rusijos atstovai ėmėsi represijų. Į Seimo salę įsiveržė rusų karininkai, suėmė ir išsivežė 5 protestuotojus ir pareikalavo besąlygiškai patvirtinti  ATR teritorijos  padalijimą bei pasirašyti naujas sutartis su Prūsija ir Rusija. Seimo nariams buvo pranešta, kad jie bus išleisti iš salės tik po šių sutarčių pasirašymo. 1793 m. rugsėjo 23 d. buvo pasirašyta sutartis su Prūsija, o tų pačių metų spalio 10 d. sutartis su Rusija.  Rusijai  buvo pripažinta teisė laikyti ATR teritorijoje savo kariuomenę, ją laisvai įvesti ir išvesti, karo atveju vadovauti ATR kariuomenei, sudarinėti tarptautines sutartis tiktai su Rusijos sutikimu, atstovauti ATR tose valstybėse, kuriose ji neturi savo pasiuntinių.  Seimas priėmė eilę įstatymų, kuriais sumažino ATR kariuomenę iki  15 000 karių,  panaikino daugelį Targovicos konferencijos nutarimų,  1791 m. Gegužės 3-sios konstitucijos galiojimą atkūrė,  Rusijai palankią Nuolatinę tarybą ir patvirtino naują ATR konstituciją.  Tuo buvo gražinta 1775 metais galiojusi valstybės santvarka.

Eduardas Monkevičius